Mano filosofija

Lygumų žiedai.

Geltoni šalpusniai ant pietinio upelio šlaito. Pirmieji. Vėliau purienos. Geltonos, geltonos, giliai įbridusios į vis dar šaltą Audruvės vandens vagą. Prieš birželio šienapjūtę į geltonai nusidažiusią vakaro saulę besistiebiančios jonažolės. Dar geltonai kvepiančios vingiorykštės. Jos kitoje upelio pusėje.

Ir didelis medinis namas tarp dar didesnių medžių. Geltonas. Su baltomis langinėmis. Čia užaugau. Ir laksčiau po Audruvės lankas geltona pienių suknele...

Sugrįžau čia pavasarį. Po labai daug metų. Prisiliesti prie savo spalvos. Namas vis dar geltonavo. Dideli medžiai tapo dar didesniais. Stabtelėjau Audruvės krante. Taip, jos vingis liko tas pats. Bet šlaitai tapo statesni. Augmenija čia pasikeitė, tarsi paseno... Akis badė šlaituose prižėlę karklai ir prie pat kranto nutįsusi juodo arimo juosta. Pabandžiau akimis paieškoti šalpusnių ir purienų – deja... Ach, pamaniau, laikas negailestingas.

Grįždama pro žydintį sodą apglėbiau akimis senų obelų baltuojančias šakas, žalia spalva spėjusius pasipuošti senukus beržus ir, susižėrusi į saują kvapnią klevo žiedų kekę, pasukau link seno geltono namo. Kažkas pašaukė. Žilagalvė mama... Atsisukau atgal ir nustėrau šalia jos kojų pamačiusi žydinčių geltonų raktažolių pievelę! Jų buvo tiek daug, kad išdrįsau keletą nuskinti. Mečiau žvilgsnį į priekį – o ten bebaigianti žydėti blindė! Geltona, geltona, kaip vakaro saulė lygumose. Aš ją suradau, sušukau! Savo spalvą. Kitokią, bet savą.

Pažiūrėjau į priskintą saują žiedų ir pamaniau, pamerksi – nuvys, išmest kaip ir gaila. Suradau senutėlį arbatinuką, apdužusius vaikystės puodelius, supyliau žiupsnelį pavasario ir geltono namo kieme pasklido nuostabus aromatas... Kol su mama ir tėčiu mėgavomės ne tik man, bet ir jiems visiškai neįprastu gėrimu, į geltono namo duris pabeldė Reda su Kristina. Anūkės. Su didžiule raktažolių puokšte! Pasirodo, kartais spalvos pačios pas tave ateina. Ateina ir pasilieka visam gyvenimui. Kaip tas pirmas geltonų žiedų arbatos puodelis.

Ir pasklidom po lygumas! Po apleistus tylius vienkiemius ir dvarus. Ten, kur nebevaikšto žmonių nuotaikos - tik saulė ir lietūs. Lietūs ir saulė. Ten, kur žydi savaime pasisėję laukiniai erškėčiai, blindės ir obelys, kilimais driekiasi šalpusnių ir raktažolių pievelės. Ir medžiai su krūmais, tarsi, kitokie ten. Beržai ir liepos kvepia stipriau. Serbentynai su lazdynais ir tie žalesni. O kur dar šeivamedžių kreminės kekės?...

Pasklidom po savo pievas... Ieškoti lygumose nuostabaus aromato žiedų. Dažnai basos. Ir visada su šypsenom. Pasklidom ieškoti kitų spalvų. Ar suradom jas visas? Tikrai ne. Ar prisijaukinom? Irgi ne. Bet mūsų daug. Didžiuojuos tuo šiandien. Geltonas namas atgijo. Čia apsigyveno šypsenos ir kvepiančios žiedų pasakos.

Šiandien Lygumų žiedų spalvas galite atrasti mūsų kvepiančioje svetainėje. Atrasti ir susikurti savąją pasaką. Kitokią. Su saujele karštos tylos, kurią Jums dovanoja mylinčių žmonių rankos.

Su meile,
ūkininkė, žolelių augintoja bei rinkėja Roma Stanislovaitienė